AUKSINIS VABALAS

Edgar Allan Poe

Autuorius Edgar Allan Poe yr vėins pirmūju detektyvu i trileriu pradininks literatūruo. Miegstontis gotikini stiliu, sāva novelies nagrinieja psicholuoginius žmogaus aspektus per myrti, bluogi i net teruora, ka pasėiktu skaitytuoja giliausius šiorpa kompus. O ši knyga yr anuo populiariausiu noveliu rinkinys.

Pruots i beprotybi ties mirtėis neišvengiamumu?

Rašytuos sāva knyguos miega pabriežti žmogaus pruota gālia, anuo galimybis. Visuos devyniuos novelies tas stiprē juntama. Aiškinontis didžiausis i tumsiausis paslaptis, autuorius veikiejūs pabrieždava anū pruota gālia, su katra galiedava perprasti net brutaliausis myslis. Tačiau tėn kor tūna gabus pruots, šalimās slyp i giliausi beprotybi.

Daugely noveliu heruojē tomp nepatikimi. Autuorius kēl skaitytuoju abejuoni anās pasitelkdāms ne veiksma, o veikieju myntis, katruos gyvēn gilē asmens vidou. Tai vėina stipriausiu autoriaus rašuomu temu, kor sūgeb sukorti trāpi linija tarp visiškā sveika i galutinā išprotiejusia žmogaus būsenas. Atmosferā sustiprynti pasitelk įvairias obsesijas, paranuojas i kalties jausmus, katrėi keliau su veikiejēs per visus puslapius.

Keliaujont tokēs pruota kalnelēs autoriaus istuorijas neapsiein be mirtėis, tai neišvengiamybi pasimētusia savy veikieja pasauly. Kadangi, autuorius yr gruožinis literatūras atstuovs, anuo myrtis ne tik estetiškā romantiška, o karts net groteskiška, tačiau dažnu atveju emuocini, kor mėršt morali dvasinie degradacijuo. Žmogaus sąžinis pralaimiejėms autoria akimis būn ne kon įspudingēsni, nėi reali, fizini heruojaus mėrtis. 

,,Auksinis vabalas“ – racionaliuos analizis pavyzdys?

Edgar Allan Poe žymiausi i anuo kūryba labiausē atspyndonti noveli yr ,,Auksinis vabalas“. Ne veltou šis noveliu rinkinys pavadynts šiuo kūrinia garbē. Noveli pradžiuo pasižym stipria beprotybi, kor pagrindinis autuorius iš pėrma žvylgsnia atruoda visiškā atitrūkis nu realaus pasaulia i pasinieris į sāva išgalvuota tikruovi. Tačiau čia slyp sidabrinis kabliuks, katrou pagaunāms skaitytuos. 

Autuorius šiuo novelie paruoda, ka beprotybi iš tiesū gāl būti aukštesnia intelekta rezultats. Daugelis esām linkėn nuvertynti žmuonis iš pėrma žvylgsnia, net neįsigilinėn į anus. Pagrindinis veikies bova tep pat nuvertynts, nors anuo analitinis mastėms bova pagrindėni varomuoji istuorijas jiega. Šis pasakuojėms yr gers pavyzdys visuomenē, kap patraukus emuocijas į šāli i pasitelkus racionalu mąstyma galām triumfouti sudėtynguos problemuos.

Kokėi knygas pagrindinē bruožā?  

Skaitont noveliu rynkini susidariau įspudi, ka vyrau trys pagrindinē autoriaus bruožā katrās vadovaujēs pasakuodāms sāva istuorijas: atmosfera, simbuolika i psicholuoginis giloms. Nors daugelis autuoriu pasakuojimus prāded nu veiksma, tačiau Edgar Allan Poe visada įsivažiou nu aplinkuos atmosferas, nupasakuodāms kuoki aura tvyruo veiksma vėituo. Dažnu atveju autuorius sukor skaitytojou nerima veiksmou net neprasidiejus, tad či stėpru vaidmeni atlėikt i simbuolika.  

Kikvinam pasakuojimi autoriou daiktā nier tik daiktā, anėi tor reikšmi, katra įprasmėn vėsa siužeta. Simbuolika pasitelkis rašytuos veik veikieju psicholuoginiam ligmeny, atspyndont vidėni būsena. Per čia autuorius priein pri psicholuoginia giloma, kor paruoda, jog žmogaus pruots gāl ne tik pats savi išgelbieti, bet i sunaikynti. Novelies netrūkst išprotiejima, bet būtent tai i garsėn šion rašytuoja, katras nebijuoja pateikti ēsama žmogaus nešvaroma.

Knyga muona akimis?

Nesliepsu, ka iš aprašyma tikiejaus daugiau brutaloma i šizofrenijas tekstūs. Tačiau, pasigilinus kada bova anuos rašytas supratau, ka tou laikuotarpiu autoriaus novelis bova tėkra gotikėnia siauba viršūnie. Dėl tuo skaičiau su didesniu atlaidumu i supratimu, kėik stiprē pasislynka mūsu riba kalbont api siauba i psicholuoginius žaidimus.

Novelies sužavieja autoriaus sugebiejėms smolkē nupasakuoti  veiksma vėitas, anas pateikont su šiorpa i tumsuos prieskonēs. Tikrā, autoriaus stipriuoji variklia grondis yr simbuolikas i tvyrončias atmosferas pateikėms, kor skaitont net stebėn, kėik skrupulyngā gāl būti nupasakuojamas smolkis aplinkuos detālis.  

Nors i negavau tuo efekta, katron žadieja aprašėms unt knygas viršielia, tačiau pernelyg nenusivyliau. Vėituo siauba, šiorpa i teruora gavau suvokėma api tai, jog tarp beprotybis i genialoma kybuo pluons siūls, katras bet kada gal nutrūkti. Tad vertinont viskon iš emuocinis posis, geriau įsijūngti racionaloma, katras bin padies nesprėsti pagal viršieli.