Margaret Atwood
A susimąstā, kap atruodytu pasaulis, katram tāva kūns nepriklausa tau? Kor esi valstybis i patriarchāta nuosavybi, o vienyntelis plotielis kor jautėis laisva yr tik tāva myntis? Aš po kikvėinuos distuopinis istuorijas suku myntis api galimus scenarijus i vis meldūs, ka tai netaptu realybi.
Šis distuopinis romāns atskleid muotērs pozicija socialinie struktūruo, kor biblijas samprata iškraipuoma esamuos sistemas tikslām pasėikti. Vyru pozicija skėrstuoma pagal nauda i pajamū pritekliu, o muotriškas tomp indu, katras tor tėksli paskirti i priklausa valstybē, bet ne sau pačē. Tai gilus romāns, katras iškel ne vėina moralini klausima. O api kelis iš anū pamėgynsu pakalbieti i pati.
KAS KONTROLIOU MUOTERS KŪNA?
Autuori istuorijuo tiesiuogē kēl klausima: kam priklausa muoters kūns? Savaimi suprontama, ka mums iškart atein atsakėms – sau pačē. Tačiau, Gileado visuomenie vaisingoms padaruoms valstybis nuosavybi, kuo pasekuo vaisyngu muoteru lytis nužeminama iki vėinuos i pagrindėnis funkcijas – gymdima. Rašytuoja nebėja siužeti paruodyti brutaloma, katras sup kikvėina muoteri kasdėina. Nors iš pėrma žvylgsnia atruoda, ka priskėrtas garbyngas pareigas, tačiau be anū daugiau nieka niera, tik nužmuoginėms i tuštuma tarp žmoniū.
Per pagrindėnis heruojas akis nusišvėit visa sistemas samprata, kor prievarta tėik pricholuogini, tėik fizini, tamp nuorma i nesmerktina. Morali iškraipuoma, o pagarba nauduojama iš reikala tikslou pasėikti. Vaisynga muotriška netor juokia balsa, už anon sprėnd vyrs katras yr atsakyngs einamouju metu. Rašytuoja pasakuojimi paruoda, kap tas patriarchatou patynk i kėik stiprē miegaujēs sāva valdžia galiejimi kontroliouti muoteri. Tik či pastarėjē nesuvuok, ka kontruoli vykst fizini, o ne psicholuogini.
TAPATYBIS IŠLAIKĖMS
Tam, ka žmuogus išgyventu yr svarbu neprarāsti tapatybis i tikiejima. Pagrindėni veikieja Offred ton aiškē suvuok, nes priskėrts vards nier anuos tikrasis. Priklausont vis skirtyngām vyrou, keitās i anuos vards, katras lyg ženklinėms kam šiou metu tarnau. Tačiau, anuos vidinis pasaulis per kikvėina pasikeitėma lėikt tas pats, gyvs prisiminimu dieka. Heruoja priešinās i kovuo su sistema per sāva tapatoma išlaikyma mintys, nes tai vienynteli vėita kor naujuoji tvarka negāl įsibrauti. Tai pasipriešinima fuorma, katra leid neišnykti, netāpti praeitėis dolki i pāded sau primynti, ka muoteris vis dā žmuogus.
Margaret Atwood romani subtilē aprāša tylu muoters maišta, katras kolektyviškā tamp visuma. Veikieja tylē, pasisliepus savy subtilē ėiška prisiminimu api tas dėinas, kor bova laisva i lygiavērti su visās. Nors atsiminimā i lynkėn išbliesti, tačiau veikieja vis laikuos už anū, neleisdama esamā kasdienybē anon pasiglemšti. Bijuodama, ka tik ana vėina kariau vidou po truputi įsidrosindama sužėna, ka tuoki yr ne vėina i anū armija didie. Su tuokiu palaikymu kikvėins kasdienybis siaubs prāded po biški ėrti i išgyvenėms įgaun reali prasmi.
KAP ATRUODA KASDIENYBIS SIAUBS?
Ko gēra, siauba mes įsivaizdoujēm ryškē matuoma, dramatišku įvykiu pėlna. Tačiau, šiuo knyguo uns slyp lėtuo rutinuo, katra atruoda neužėlga sustuos vos besisukdama. Tai taisykliu, pareigū pėlna dėina, kor nevalia pasielgti bent kažkėik kitēp. Kas dėina tas pats per ton pāti, savaiti vej savaiti tapdama tou pačiu mienesiu, tas pačēs metās. Iki beprotybis tik vėins žyngsnis.
Kikvėins puoelgis yr stebāms, puokalbē klausomi, nes naujuoji sistema uždieja muoteryms didelis cencūras, kor paprasti žuodžē i nekālti veiksmā gāl atvesti myrti į kėima. Nors bovis tikiejėms i neuždrausts, tačiau į anon irgi atsirėmti iki gāla neįšein. Priespauda iškraipi pagal savus interesus tam, ka galietu manipuliouti. Šiuo sistemas kasdienybie kikvėina dėina yr siaubs, katron iš paskutiniu jėgū heruoja megėn išgyventi, nes nusižudėms būtu per daug lėngvi užduotis. Autuori puslapiūs atskleid, kėik gal būti žmuogus stiprus situacijuos, katruos atruoda tor tik vėina kēlia – pasidavėma.
KNYGA MUONA AKIM.
Tai ne pėrma skaityta distuopini istuorija, kor aprašuoms pasaulis sunkē suvuokiams šē dėinā, bet nesakau, ka neįmanuoms. Moralinis žmogaus ribas yr kyntončias, socialinis pasaulia suvokėms tai pletās, tai siaurie. Tereik geruos strategijas i mes jau gyvenām distuopijuo. A noriečiau tokiuo kap ši knyga? Tikrā ne.
Nepaslaptis, ka pagal šion knyga yr sukorts serjāls, katras tor poiku nusisekėma žiūruovu tarpi. Aš pati žiūriejau i anuo paskatynta noriejau susipažynti su knyga. Pažyntis nebuvo bluoga, tačiau nebova i įspudynga. Trūka muon anuo veiksma. Suprontu, ka lėtoms ne veltou pateikiams. Anou nuorima paruodyti sistemas siauba, bet kap skaitytojou tai pasiruodi per daug monotuoniška. Neįsitraukiau į veiksma, netapau kažkuriuo veikieja gerbieja i neužversdavau skyriu su nekantrumu toliau tėsti. Skaičiau tik dėl tuo, ka pati knygas tema muon iduomi.
O tema tikrā aktuali, net feminizma laikās. Turiejėms lygias teisis dā neužtvėrtėn anū buvėma iki pasaulia pabaiguos. Kikvėina dėina yr grėsmie anū pasikeitimou, o tuokias knygas iškēl gēra diskusija sāva vidou, kāp elgčiaus, galvuočiau i funkcionoučiau naujam pasauly. Šis distuopinis romāns leida pamatyti, ka vėsas sistemas yr laikinas, tik klausėms kāp mes taikysimies pri anū.
