Genovaitė Bončkutė – Petronienė
Garsi Lietuvuo psichoterapiauti per covid pandemija išleida psicholuogini romāna, katram pagrindėni veikieja muoteris, pasiekusi amžiaus vėduri. Iš pėrma žvylgsniaus atruodonti savim pasitikonti i padariusi gēra karjera, gilē vidou išgyven didžiausius emuociju kalnelius. Pasimētusi jausmūs i gyvenimi, knygas puslapiūs ėiška išejėma į stabiloma.
A krizis tamp būtinu etapu žmogaus brondā?
Vėina pagrindiniu romāna temu – žmogaus sąmoningoma keitimasis susidūrus su sudėtyngās gyvēnima įvykēs. Kou labiau esām patogiuo, saugiuo i laimynguo gyvenima terpie, tou labiau mes, kap asmenybis, netobuliejēm i nesikeičiam. Žmuogus yr igalus transformacijuoms, bet tik vedāms savu nuoru. Kap i pagrindėni veikieja, sāva puokyčia keliuoni pradieja po skaudžiū skirybu, katruos tāpa lūžia tašku paruodončiu, ka kažkas anuo nebetarnau.
Tai, jog žmuogus keitās būdāms didžiausiuo nežiniuo, paruodi i veikiejas darba praktika. Romana heruoji ved koučinga praktikas, padiedama žmonyms sprėstėis problemas, tāpti geresniem sāva versijuom i pasėikti bronda. Ne tik ana pati, bet i klientā pagalbas ėiškuodava būdami emuociniam dugni, kor visks nusidaža jouduom i pilkuom spalvuom. Bet kap daugelis teig, pakilimou atsispėrti gali tik iš dogna i tam nebūtina žmoniū apsuptis.
Vienatvi gāl būti transformacijas įronkis?
Knyga paliet vienātvis, emuocinia tuštoma i atsiskyrėma pātirtis. Nors pagrindėni veikieja sunkē išbūn vėina, be žmogaus šalimās, tačiau supront, ka yr gyvenimi akimirku kap turi ryštėis būti su savim i visuom esamuom mintym. Buvėms vėinumuo iš šuona atruoda lyg i skausmynga patėrtis, tačiau tai yr gyjėma, sāvis pažinėma i supratėma mets. Tai laiks, kap gali pilnā koncentroutėis į savi be sāžinis graužatėis.
Veikiejas patyrtis paruoda, ka atsiskyrėms nu santykiu i vaidmenū priš kitus gāl padieti žmuogou iš nauja suprāsti kas uns yr. Autuori ne tik paruodi vėinumuos baimi, bet i nauda, kor būdāms veins gali keliauti i tyrinieti įvairias esamas psichoterapijas fuormas. Keik daug yr egzistoujončiu užsiėmimu įveikti traumas i nepilnavertiškumus, pagaliau priimont sāvaji tapatoma i gebiejima būti vėinu. Nieks kits tep mūsu neužpėldys, kap mes patys. Per visas praktikas pažėnus praeiti yr galimybi sukorti ateiti.
A praeitėis santykē formou ateitėis santykius?
Genovaitė Bončkutė – Petronienė romani nuotal atsygrež į vaikysti i unkstyvus emuocinius ryšius patėrtus tou metu. Tep autuori paruoda, ka žmogaus santykiu muodelē susiformou labā unkstėi, gyvenima pradžiuo. Veikieja per sāvis pažinėma vis keliaudava i keliaudava į vaikysti narpliuodama seniau vykusius santykius, katrūs atrāsdava nemažā slypončiu atsakymu. Tai lyg asmenėni enciklopedija, katruo ėiškuoma įronkiu padiesiančiu pakeisti ateiti.
Heruojis keliuoni į praeiti tomp būdu suprasti kudie pasikartuo vis tėi pātis santikiu muodelē i kas apsunkėn išejėma iš anū. Tai lyg karuseli, katra vis sukās tūs pačiūs vaidmenys, nėi truputieli nepakeisdama ritma. Romani rašytuoja atskleid, kap vaikystis pātirtis i unstyvas emuocinis traumas suformou ton muodeli, katrou mes vadovaujamies suaugėn. Tam, ka ateitėis santykē būtu kitokėi nei bova iki šiol, turēm suvuokti kuoki muodeli esām išsiugdėn. Tai padarius atsiras jėgū keisti elgesi i išeiti iš paternu.
Asmenėni išvada api knyga.
Knygas autuori, psichoterapiauti, muon yr gerā žinuoma, tad pamačius anuos knyga buvau nusiteikus gauti daug gerū i stipriū įžvalgu. Tačiau realybi, užvertus romāna, bova gan kituoki. Sakyčiau, pajutau nusivilėma.
Pačia knygas esmi supratau i priėmiau, anuo gvildēnamas temas laba svārbis, ypač savi nusivertinončiu i gyvenimi pasimētusiu muoteru tarpi. Bet nežinau a tinkamā parynkta pagrindėni veikieja. Muon asmeniška ana pasiruodi labā dideliam kraštutinumi, kor jau vėituom pasidāri nejauku skaityti. Gal per kraštutini veikieja yr lingviau paruodyti tai, kas nuorima pasakyti, tačiau aš daugiau nervinaus, nėi išgirdau.
Labā nudžiugina, ka autuori nepatingieja i pasidalėna įvariuom egzistoujončiuom praktikuom, katruos didėn i gerėn žmogaus sąmoningoma i emuocini savijauta. Bet pasidalinimā dažnu atveju baigdavuos pavadinimās, o noriejuos platiesnia vaizda, supažyndinima kas vykst užsiėmimu metu i kuoki yr patiriama nauda ne tik trumpalaikie, bet i ilgalaikie perspektyvuo.
Nors aš pati nusivyliau knyga, bet tiku, ka yr muoteru katruom ana atvieri akis stėngtėis dėl sāvis. Per pagrindėni veikieja pamāti daruomas klaidas gyvenimi i įžvelgi galiejima keistėis į gerēsni asmenėni versija. Visi esām įgalus keistėis i ne visada tam reik laukti ,,joudū dėinū“ kap priežastėis judieti į prieki.
