KOL DAR NEATŠALO KAVA

Toshikazu Kawaguchi

Pasinierėn į kasdėinybi i anuos reikalus, vis naivē mastuom, ka turēm vėsa pasaulia laika. Atideliuojām sprindimus, puokalbius su artimās žmonym pasiaiškindami, ka pri tuo grįšēm vėliau. O kas jei negrįši? Jei gyvenėms nebesuteiks proguos? Mes esam laikinas būtybi, o laiks bieg į prieki nesustuodāms nėi sekundē.

Gaila nepanauduotu progū?

Toshikazu Kawaguchi knyguo aprāša kelis tarpusavy susipynusias istuorijas. Kikvėins veikies tor sāva atskira pasakuojima, katras vyka mažuo, legenduom paskėndusiuo kavinie. Aplynkou sklynd gonds, ka šiuo kavinie gali keliauti laiku. Daugelis išgėrdėn nuor išmėgynti, bet susipažinėn su taisykliem pabūgst i persigalvuo. Tačiau, atsirāda keli narsuolē, katrų patirtys privērti rizikouti, nes priš tai neįvertina akimirkas laikinoma.

Knyga akcentou mynti, jog laiks bieg, o mes vis laukām tinkama mēta veikti, mylieti, išklausyti a pasakyti, kol galiausē suvokām, ka jau per vielu. Gyvenima momentā būn vienetinē, nes laiks nesustuo, dėl to turēm čia i dabā daryti ton, kon jautam širdy. Knygas veikiejē neišnauduoja savūju muomentu, dėl tuo turieja pasiryžti i rizikouti grįžti į praeiti, ka galietu išnauduoti praėjusia akimirka, nors puikē žinuoja, ka ateitis dėl tuo nepasikeis.

Priimėms i judiejėms į prieki.

Kėlst klausėms: tai kam grįžti į preaiti, jei negali pakeisti ateitėis? Veikiejē grįža ne tam, ka pakeistu gyvenima ateity. Tėkslas bova – susitaikyti su praeitim i pasikeitus sugebieti eiti į prieki i gyventi ramē. Svarbiausis pūnkts nuorynt judieti toliau yr praeitėis priėmėms i suvokėms, ka negali pakeisti tuo kas įvyka. Paprasta taisykli, bet skausmyngā išgyvenama. Kikvėins keliavėms į lemtynga prisiminėma, istuorijas heruojou bova be gāla sunkē pakeliams, noriejuos pasilėkti su visām, tėn kor nukeliava.

Dėl tuo, keliavėms laiku atgal turieja tėik daug taisykliu, nes kitu atveju keliautojē užstrėgtu prisiminimi i nustuotu egzistavėn. Nors iš pradžiū, atruodydava, ka keliuoni veikiejou nēdavi jokiuos nauduos, o gal kaip tik dā daugiau įskaudina, tačiau ilgalaikie perspektyvuo anū puožiūris į praleistus šansus pasykeiti. Žmuonis priiemi sāva praeiti, susitaiki su ana, kas leida nusimēsti tėik ilgā i sunkē nešta našta. Tuo pasekuo ateitis tāpa švėisēsni i priklausonti tik nu anū pačiū.  

Mažuos akimirkas magija.

Nors pasakuojamuos istuorijuos vyka dėdeli žmogaus išgyvenimu i transformaciju magija, tačiau veiksma vėita bova maža, laika nepaliesta kavinoki. Anuo užejus pasimesdavā laika suvokimi, o interjers nekėta daugeli dešymtmečiu. Stabili aplynka, katruo keliautojām bova patuogu nepasimesti nežinuojimi. Kikvėina keliuoni sukeldava jausma, lyg niekor nepersikiele, kuo pasekuo leisdava susikoncentrouti į keliuonis tėksla. Atruoda tuokias mažas detālis, bet kap stiprē apgalvuotas.

Kikvėins kavėnis komps turieja sāva paskirti iš katruos susidarydava visa magija. Net pats keliavėms bova ritualinis, kor pagrindinis simbuolis – kava. Be kavuos porcelianiniame poudely i reikiamas vėinuos kėdies visuo kavinie, negalieje niekor išvykti. Tai lyg tobulū, magišku akimirku visuma, be katruos nevykst stebuklas. Keliavėms laiku irgi bova tinkama muomenta išnauduojėms, nes vėin atejėma į kavėni neužtekdava. Turiedavā išlaukti reikiamuos akimirkas i ryštėis anuo veikti.

Išvada.

Skaitont knyga ana pasiruodi lieta, monotuoniška. Iš pėrma net pasidāri nubuodē skaityti, nesupratau kas anuo nuorima pasakyti. Tačiau užvertus i gerā apmasčius atėja supratėms, ka visa knygas esmie maži symbolē pasliepti sakiniūs. Tai suvokėms laika trapoma, išmokėms į praeiti pažiūrieti per priėmėma i paleidėma. Pri praeitėis negalēm prisirėšti, nes anuos jau nikada nebepakeisēm. Visus pakeitimus galēm daryti tik dabā, nes rytuojus gāl nebesuteikti tokiuos proguos.

Japuonu rašima stilius visada muon pasiruoda idomiesnis, uns tor kėta šarma nėi esu įpratusi gauti. Tas stilius arba patiks arba ne. Aš asmeniška dā nesu susivuokusi kap priimu japuonu autorius. Nors kas kart kap galvuoju, ka ko gera anėi ne muon, knyga numet mažas detalis už katrū užsikabinu i tesu draugysti. Ši knyga ne išimtis, nes kelis kartus bova myntis nutraukti skaityma. Džiaugūs nemetusi, nes būčiau netekusi gražaus laikinoma patvėrtinima.