Veronica O’Keane „Kaip mes kuriame atsiminimus ir kaip atsiminimai kuria mus”

Mes kurām atsiminimus kasdėin, kikvėina minoti. Visi per dėina regieti vaizdinē, išgėrsti garsā a užousti kvapā yr fiksuojami mūsų smegenys. Vėini atsiminimā būn momentinē i užsimėršt, kiti tor garbi užsilėkti atminty ilgam. Su užsilikusēs turem daugiau veikluos anus prisiminont, nes su laiku atsiminėms kynt mažuom detaliem, tep sukordams galimybi visiška pakeisti siužeta.

Api kon yr knyga?

Veronica O’Keane knyguo aprāša įdomiausius sāva pacientu atmintėis sutrikimu atvejus. Autuori dėrba psichiatri daug metu, per katrus sukaupi nemāža skryni informacijas. Per pacientu patirtis stebieja atmintėis ryši su patirtās išgyvenimās. Pasiruoda tai gan glaudžē susijėn.

Daugelis puotyriu smegenym gali atruodyti kap tikri įvykē, nors realē kūns nedalyvau veiksmi. Arba atvirkščē – pruots gali sukelti įsivaizdoujama vaizdini, katras sukels jausma, lyg realē dalyvautumiem tam vaizdinį. Per tuokius smegenū sutrikimus pasitaika žmoniū, katrėi patėr traumas iš katrū išeiti gāli padieti tik specialists.

Pėrma knygas dalis.

Pirmuo daly autuori kalb kap mes įtakuojēm atsiminimus. Apgautas smegenis gal sukorti tikrus prisiminimus. Pasiruoda, mum nier būtina patėrti realu įvyki, ka anon prisimynti kap tėkra. Smēgenis nuolatos fiksou įvikius kap prisiminimus, net jei anėi išgalvuoti.

Autuoris vėina iš pacienčiu būdama sveika dažnā pravažioudava pro kapinis, anū sąmoninga net neužfiksoudama. Deje, paumiejus ligā visks pradieja kelti nerima i pasaulis pasidari nesaugus, katram visi norieja padaryti kažkon bluoga. Apiemus smegenis iliuzijē, pacienti tėkina prisimenonti kap kažkas anuos negėmusi vaka palaiduoja pri dėdelia ontkapia. Pasiruoda tas ontkapis bova visada fiksoujams anuos kasdienybie, pravažioujynt senas kapinis. Susėrgus smegenys užfiksoutus vaizdus kūri atsiminimās i tep klaidėna paciėnti.

Kap i aiškėna autuori, smegenis gal sukorti atsiminimus vėin iš mūsu trumpū vaizdiniu, siužetu, kuo pasekuo turēm atsiminėma katram galēm būti i nesudalyvavėn fiziškā. Smegenis nier unt tėik protyngas, ka atskėrtu kor mes buvuom reale i patyriem atsiminimu verta įvyki, o kor tier tik sukorts mažū daliū vaizdinys.

Ontra knygas dalis.

Untruo daly atsiminimā kor mumis. Sutrėkusiu smegenū veikla fiksou atsiminimus net haliucinaciju metu. Tuo pasekuo pasveikus likėn prisiminimā gāl stiprē įtakuoti mūsu veiksmus. Būn atsirond baimis veikti, pasitikieti a net sūnku grįžti į kasdienybi.

Daugelis autuoris pacientu po stipriū haliucinaciju bijuodava grįžti į realu pasauli, nes anū smegenis išjaustas patirtis fiksava kap tikras. Anuos nemuok atskėrti kor bova netikrti vaizdinē, nes viskon prijam kap už gryna piniga. Galiausē paciėntā po visū išgyvenimu ne tik tor gydytis patėrtas traumas, bet i mokyntėis suvuokti, ka visks kon anėi jauti, mati a net užoudi bova netėkra.

Skaitont abi dalis kėlst vėina myntis: mūsu smegenis lingvā paveikiamas. Anas apgauti nier sunku, o i anuos pačias savi neblogā apgaudinie iš turimuos informacijas galvuo. Tas tikrā neramėn, kap pradedi mislyti api savi, bet autuori aiškē i paprastā apraša kas įtakuo anū veikla i kap anuos veik.

Kam gali patėkti knyga?

Knyga patiks miegstuntyms negruožini literatūra, o ypač neuromuoksla. Informacija gan dalykiškā papasakuota, nenukrypstont į lonkas. Konkretoma mėgiejems ši knyga pats tas. Kikvėinam skyriou informacija sukonkretynta i palikta tik ta, katra svarbiausi kalbamuo temuo, o pacientu atveje vaizdže vaizdoujami papėldont pateikiama informacija.