ŠIRDIES NERIMAS

Stefan Zweig

Susidūrus artimuo aplinkuo su naujēs a senās pažystamās, ko gēra ne kārta yr buvėn, ka pāti pagyri už drosa, geroma i suteikta pagārba. Ramē palinguoji gālva dėkuodams už gēra žuodi, bet šypsena veidi lėikt santūri. Kažkuoks vidou prisiminėms iš bovusias gyvēnimiškas situacijas neleid savim laisvā džiaugtėis. I mes visi turēm atminty įviki, katras nedoud ramybis mūsu šėrdžē.

Kouki jauna letenānta istuorijas pradžia ?

Hofmileris nu pat jaunū dėinū pradieja karjera karinie pramonie. Daugiau niekor sāvis neįsivaizdāva kāp galietu pritaikyti. Gyvenimi mokieja tik tarnauti šalē, tad laiks nu laika keiti karinius polkus pagal įsākyma, vis kituos šalėis vėituos. Pasakuodāms šion istuorija, jau bova tāpis letenāntu.

Leisdāms laisva laika su draugās kavinie pri kuortu kalādis, mažam miestely Vėngrijas pasienį, net nenutuoki į kuoki pražutynga istuorija įsivēls. Tāpis vėinuos šeimuos draugu, jaunuolis užpėldi prāraja savuo širdy, kor trūka šeimuos paveiksla. Tačiau vėinā iš šeimuos nariū ši draugysti bova daug daugiau nėi nauja pažyntis.

Api kon sukās knygas veiksmas?

Romāna veiksmas, lyg viesols, sukās jauna vyra, tik pradiejusia pažynti pasauli, dūšiuo. Kikvėina nauja situacija išgyvēnama jautrē, pergalvuojont tūktončius kartu iš nauja i iš nauja, kol galiausē vistėik nepriein tvėrta sprindėma. Gal i prieitu, jei ne tas klastyngs jausmas – gailestis. Tai pėrms tuoks stiprus susidurėms su atjauta neįgaliam žmuogou, katras i sujauki vėsa jaunuolia gyvēnima.

O dar nauji, aplinkinē žmuonis, katrėi gyvenimi lyg riklē skruodyntis vundinyna, įtakuo jauna letenānta myntis i jausmus. Tokym patyrusym sunku atsilaikyti, tad tēnk sutėkti su primesta valia, atiemus ramybi iš sāva naktū. Tėik daug pasimetėma Hofmileris dā nebova turiejis gyvenimi. Išgyvēntas patyrtis liks prisiminimūs ilgam.

Kāp atsirāda širdėis nerims?

Pagrindinis veikies turieja ištvērti tuoki aplinkuos spaudėma ne veltou. Pats naivē neįtardāms tāpa meilis troškėms jaunuos, tačiau luošos, merginas širdy. Nikada tuo neseikis norieja sāusas išlėpti iš įbristuos pelkis, bet ryklē bova per daug aštrēs duntym, ka paleistu.

Tai bova anuo gyvenima išbandėms, perejėms iš jaunuolia į vyrus. Tačiau vėituo drunsaus pasirinkėma, uns stačia galva sėiki pabiegti, kas tik stipriau sukieli nerima širdy. Baimi kėla dėl jaunuos, gyvenima nepažėnusias muoters, dėl aplynkiniu nuomonis anuo atžvilgiu. Visks tėik susoka gālva, ka jau atruodi keliaus į prieki nebelėka.

Knygas išvada.

Romāns emuociškā sūnkus, juntama daug kalties, gailesčia susipynusia su atjauta. Nors iš pėrma žvylgsnia atruodi bus graži istuorija, bet vis tolyn, vis labiau visks tumsieja paruodont kuoks gāl būti painus draugystis supratėms.

Knyga atskleidi, ka draugysti, išvėinuos posis parėmta meili, dažnu atveju jau nulėmta sugriūti. Šiuo situacijuo nier laimietoju, abi posis tomp iskaudyntas i sužeistas, pasmērktas nešiuotėis širdys sunkius prisiminimus.

Apibėndrinus, knyga jautri i palietonti. Gal kėik per daug ištėmpts siužets. Kartās nuorās jau eiti pri kuokia tai veiksma, bet priėjus kažkāp tai susigužās nu liudnū akimirku, katrū knyguo netrūkst. Bet iš anū pasimuokā, ka atviroms visū svarbiausia, nes kitu atveju atneši tik daugiau chauosa, o ne geroma.