KIRKĖ

Madeline Miller

Graiku Dievā apsupti didyngu mitoluoginiu apsiaustu, kēl susižaviejima i paslaptingoma iki šiū dėinū. Ko gēra tai vienyntelē išlikėn Dievā, katrus vis dā stiprē aukštėn žmonija i į katrus žiūrima su pāgarba, žāvesiu i didybis jausmu.

A visi Dievā tuobuli?

Visuos legenduos a pāsakuojimūs api Dievus, anus pateik kap tobulybis įsikūnijėma. Tai butybis, už katras nier geresniū. Anū žavesys, pruots i jiega nustelb kikvėina pāprasta žemis gyventuoja. Žmuogus lyg skruzdie priš anon, sukorts garbynti i palaikyti Dievū dvāsi.

Tačiau, ši knyga nu pat pirmū puslapiu garsē i aiškē pradieja pasakuoti istuorija api graiku Dievus, stiprē netuobulus i nuodemiem susitēpusius. Autuoris pasirinkėms atskleisti netobuloma tarp tobulū, pasakuojima pavērti artimesniu realybē i lingvesniu įsitraukti į siužeta.  

Skaitont romāna nukrēnt visi ruožinē akinē. Kap i pasakuojimi, tēp i realiami gyvēnimi, nier tobulū. Kažkor girdiejau pasākyma, ka žmuogus gymst tam, ka klystu. Prytaru šē mynčē, nes jei Dievā nesūgeb išbūti be nuodemiū, tai kāp gali tuo reikalauti iš žmogaus.

Kuoks muoters vaidmou romani?

Esām įpratėn muoters vaidmeni legenduos matyti kap vakū gymdyvis, namū židinia puoselietuojas a vyru viliuotojas amplua. Tačiau ši knyga išsiskyri iš visū i pateiki visai kėta muoters vaidmeni. Bova iduomu stebieti nepriklausuomas sirenas, gėmusias iš Dieva, transformacija. Kor pasimētusi mergaiti, niekor nepritomponti, tāpa visym žinuoma i gerbiama rāgana.

Patriarhats nemiegst galyngu muoteru, šis pasakuojėms tik patvėrtina šion teigini. Dėl sāva atsiskeidončiu gabumu būsima rāgana bova ištrėmta i atskėrta nu vėsa pasaulia. Tačiau šis Dievū žyngsnis anuos nesustābdi tobulieti, o kap tik atvieri plačius muokymuosi laukus. Skaičiau i galvuojau, ka ko gēra turimuoms muoters galiuoms nieks negāl pakėnkti, nebent mes pāčias sau. Pagrindėni veikieja visym paruoda, ka vyrā negal būti aukščiau muoteru, o tor būti abipusi ligybi i pagārba vėins kėta atžvilgiu. 

Tam kam lėmta, tas išsipėldys?

Nors likimu tik ne visi, Dievū pasakuojimūs tai visada vaizdoujama kap vėins iš pagrindiniu gyvenima daliū. Kirkės istuorija parėmta likėma, kor neišvėngiamā, tām kām lėmta, įvykst savu metu. Pačē sirenā bova lėmta tāpti rāgana, katra kitus paversdava tou, kas anū žvaigždies parašyta. Nu sāva likėma nebiega i priiemi anon išdidžē pakielusi galva.

Visa knyga pėlna likėma simbuolikas i žinklū. Pasakuojėms paruoda, kuoks tai stiprus veiksnys, nu katruo ka i kāp mėgyntum pabiegti, deje būn nesėkmyngā. Uns kap i karma pasėiks tada, kada lėmta i gyvenima istuorijuo įrašyta. Net pati Kirkė savu kailiu patyri, ka likėma nepakeisi, ka i kėik daug jėgū įdiesi.

Išvada api knyga.

Pradiejus skaityti romāna nesitiekiejau gauta siužeta i anuo pabaiguos. Veiksmas įtraukontis, sužādinontis smalsoma i anon patenkinontis. Tai kituoks pasakuojėms nėi daugelis padavimu api Dievus. Tai istuorija, katra atskleid netobuloma buvėma i įmet žiupsnieli realybis į pāsaku srioba.

Muon asmeniškā patėka i lingvā susiskaiti knyga. Įžvelgiau gilias patriarhāta temas, muoters galybis pateikėma, sāva įgimtū gāliu išlaisvinima. Tai kas douta likėma – visad bus mumys. Neturēm tuo bijuoti i sliepti, nes tai yr energija, katra mums douta išgyvenimou. Romāns įkviepi pasitikiejima savim i drunsuos atsiverti.