IŠ DANGAUS NUKRITO TRYS OBUOLIAI

Narine Abgaryan

Skaitont šion knyga džiaugiaus dalyvavimu knygu klubi, nes jei ne uns, sāva akiraty ko gēra nebūčiau net įpaišiusi vėitas autorē Narine Abgaryan i anuos knyguoms.  Api rašytoja nebuvau nieka girdiejusi, su anuos kuryba pažintėis neturiejau. Knygu klubi pasiūli šion knyga i kon tu galvuoji, beskaitydama dėkuojau už tuoki nuostabu suvedėma kartu!

Gyvenima i mirtėis cikliškoms.

Spieju, daruos iduomu kou ši knyga muni sužavieja? Sakyčiau, sāva paprastumu kalbieti api nepāprastas gyvenima situacijas, anuo cikliškoma. Armėnu kilmies rašytuoja nustebina, kap tyrā i meilē gāl pateikti skaudu gyvenima, paruodydama anuo natūraloma i priėmėma. Tėn, kor dažnu atveju esām įpratėn daryti tragedija, knyguo tai yr realybi, katra nu mūsu nepabiegs. Mes turēm nustuoti polti į kraštutinumus, i priimti likėma, katras bova tēp sudėliuots.

Knyguo aprašuoms po biški nykstontis kaims i anuo žmoniū gyvenimā. Per ėlga istuorija kaima gyventuojē bova mietuomi i visus gyvenima cėkla šuonus, po kuriū mėrtis tapa tėik pat natūralē graži, kap i gimėms. Šiū dvijū reiškiniū svarba išmuoki vietinius ne tik naturalē priimti neišvengiamybi, bet anuo rāsti prasmi, suvokėma, jog visks vykst tēp kap tor vykti.

Žmoniū bendrysti.

Daugelis iš mūsu poltu ginčitėis api visū sprindimu gālia mūsu ronkuos i tai, jog visks priklausa nu mūsu pačiū. Bet ne tuo kaima gyventuojē. Per ėlgus gyvenimus i sunkius laikus, pastarėjē māti viskuo: kap vidury tragedijas nušvynt svebukla švėisa; kap tomsuma gāl nunēšti viskon kartu su savim; kap didžiausis netikėtoms gāl vėrsti baisiausiu sapnu. Tačiau be vėins kėta, vietinē neišsiverstu nikāp. Bendrysti anus visus ved į prieki.

Kaima gyventojē susidordami su baisiausēs sunkumās, a didžiausiuom gyvenima dovanuom, visada išlėka kartu, lyg būtu vėina šeima. Padiedava, palaikydava i nikumet nepalėkdava vėins kėta likėma valiuo. Visa knyga kupina kaima gyventuojus vienijončia šiluma, gerumu, katras atsirādis iš bindruos kančiuos. Visks kon patyri gyvenimi kartu, sujungi anus stipriau nėi bet kas kits.

Viltis i tikiejėms gieriu.

Bėndras išgyvents skausmas ne tik sujūng žmuonis, tačiau muoka anus tikiejima, stiprybis ėiškuojima kasdėinuo. Aprašytuo, kikvėina kaima šeimuos, kasdienybie nier sūnku įžvelgti tikiejima gieriu, tou katras slyp Dievi a veins kitūs. Bendrysti pryvēdusi pri viltėis i tikiejima gieriu, gyventojēms leida įveikti visas patėrtas vietras. Net niuriam, beveik išnykusiam kaimi, vieitinē tik,  ka gieris slyp aplynkou anus, māta vėins kėta meili i stebuklus katrėi atsivēr kikvėinam mētu laiki.

Gamta anyms ne tik fuons, a vėita kor gyven. Tai dvasini anū dalis, priegluobstis i liudinynki viskuo kas vykst anū gyvenimi. Tai maista davieja didžiausiu bādmečiu, kap aplynkou ni gyvuos dvasis, katra steiktu galimybi išgyventi. Nors gamta po biški, mažās žingsnēs pradiejusi pasiglėmžti anū numus, tačiau tikiejima i vylti palėikt žmoniū širdys, leisdama nugyventi paskutinius gražius gyvenima metus balansi su viskou, kas anus sup.

Išvada.

Knyguo tikrā netrūkst liudnū akimirku, katruos ver šyrdi skaitont, tačiau nesijutau prisliegta. Autuori sugebieja viskon perteikti paprastā i žemiškā, paruodydama kap vykst i kou yr stebuklyngs paprastū žmoniū pāprasts gyvenėms. Visi gyvenima įvykē yr naturali žmogaus keliuonis dalis šiuo žemie. Mes anū neišvėngsēm, nu anū nepabiegsēm, galēm tik stiprē pasimuokyti iš knygas veikieju, kap būti su viskou kas nutynk.

Labā patėka autuoris rašyma stilius. Per pāprasta pasakuojima nueidava į gyli, katram atverdava kikvėina veikieja slapčiausis myntis i išgyvenimus. Susimasčiau, ka iš tiesū nereik rašyti aukščiausiuom fraziem, ka pasėiktum skaitytuoja šyrdi. Užtenk būti paprastumi i nuoširdumi, katron visi prijaut. Gal či ir yr vėsa vygenima prasmie, būti paprastumi, katras sukor vylti bendrystē?