ĮKVĖPTI TYLĄ  

Paul Kalanithi

Marinavau šion knyga ėlga laika lintynuo. Vis praeidavau pro anon be nuora skaityti i su mislyjimu, kam išvis pirkau. Tik užēm kitū knygu vėita i trauk dolkis. Tačiau nesenē pajutau, ka jau laiks anā būti perskaitytā i tik užvertus paskutini puslapi suvokiau, kuo tėik ilgā laukiau.

Kas per siužets?

Knyguo jauns, daug pasėikis mediks susērg klastynga liga – viežiu. Nenoruom iš vėinuos barikadas posis perein į kėta – liguoniaus,  kor prapoul visa kontruoli kovuojont su liga. Tai medikou sudėtingiausis kovuos etaps. Įprātis pats sprėsti liguos simptuomus, gāva sāva lėga patikieti į kėta daktara ronkas.

Skaitont įduomu stebieti, kap  api žmogaus anatuomija žinontis profesionāls megėn nematyti sava kūna žinklū, katrėi biluo api prasidiejusia lėga. Kikvėina dėina sąmoningā užsimerk nu sāvis, apsimesdāms lyg nieka nebūtu, nors kūna kalba jau šauk pajungusi alerma signāla.

Kas gozdėn labiausē sergont viežiu?

Mastau, ka ko gēra nesvarbu kokiuos profesijas žmuogus esi, vėžys visym ta pati diagnuozi. Nieks nenuor anuos išgėrsti, priimti i kovuoti. Autoriaus atveju, uns net smolkē suprāta su kou tor reikalū i poike žinuoja kon patėrs kūns kovuojont su mirtim, kap jou lab anuo šansā laimieti bova maži.

Tačiau uns kovuoja, lėpa per savi i nepasydavi. Išmegėna įvairiausius vaistus, katrėi turieja šalutinius puoveikius. Bet ne tai bova baisiausi dalis. Baisiausia, kap nežinā kou baigsēs kuova, atruoda kūns jau sāka ka gerie, bet tyrimā šnek kitēp. Buvėms vėsa laika unt klaustoka vargėn daug daugiau nėi fizinis skausmas. Autuorius teksti atvirā kalb api žiūriejima ligā į akis i jausmus, katrėi nedoud rame nakti meiguoti.

Kon rasi knygas puslapiūs?

Aš pati turiejau susidūrėma su šia liga. Esu laimis vāks, nes išsisukau iš anuos lingvā, be skaudesniū padariniū. Dėl tuo i knyga muona ronkas pasėiki po vėsa išgyvenima, nes kitu atveju nebūčiau iki gāla supratusi kon nuor pasakyti autuorius. O uns kap tėkras mediks, be užuolonku atskleidi visas liguos spalvas.

Knyga įtrauki sāva medicininiu atvirumu, smulkēs nupasakuojimās kas vykst už uždarū liguoninis duru. Autuorius nepabijuoja atsiverti i paruodyti viežiu sergončia žmogaus myntis, tuo,  kap uns po diagnuozis prāded matyti pasauli. Siužets kupėns jautroma, katras sukēl empatija i suvokėma, ka visks yr laikina i mes esām mirtyngi. Gyvenkem nuolatuos, o ne tada kap gyvenimou iškėlst grėsmie.