DIENA, KAI IŠMOKAU GYVENTI

Laurent Gounelle

Gieria i bluogia santykis apšnekāms i vaizdoujāms nu neatmenamū laikū. Šis santykis visada balansou tarp plonuos ribuos, kor per sekūndi gal pereiti į didžiausi kuova, kuoki tik yr bovusi šiuo žemie. Daugelis istuoriju sāva siužeti tor veiksma pėlna šuoki, tarp esamū dvijū puoliu, kor autoriaus fantazija gāli atverti plātu kovuos lauka skaitytojou.

Kas knyguo pasakuojama?

,,Diena, kai išmokau gyventi“ pasakuo api gieri i bluogi, pasitelkont skirtingus žmoniū gyvenimus. Iš pėrma žvylgsnia, skaitont knygas prādžia, visi veikiejē atruodi tarpusavy nesusijėn, su skirtingās gyvenimās i veikluom. Ka i kap mėginau tarp anū rāsti bindroma salyti, muon visai nėja įgyvendynti savuoja nuora.

Tačiau, bekeliaujont pirmyn puslapēs, kap iš griedra dungaus nutvieski suvokėms, jog anū bindroms yr gieris i bluogis. Vėini veikiejē bova gilē įnikėn į neigiama aplinkuos i sāvis suvokėma, kiti stengies pro māža tarpieli pamatyti geroma spinduli, o treti bova tās spindulēs, katrū juokia bluoga energija nepalieti.

A realus gyvenėms rezonou knygā?

Realiam gyvenimi visks vykst tep pat. Mes turēm teisi pasirynkti kokėi nuorām būti, kokiuom akym i mintym suprontām aplinka katra mumis sup. Kap knygas veikiejē galēm būti pėlni pagiežas i nepriimti ni vėina tėisē panuosie išgėrsta komplimėnta, visus suvuokti kap griesmi kelončius žmuonis. O dā blogiau, įgalinti sāva sielas užterštoma patyčiuom priš kitus, ypač pašiepont gēra darončius.

Bet yr i kita veikieju posi, katrėi trykšt gera energija i nuor tuo gieriu užkriesti artimūsius. Mes, kap veikiejē, turēm galimybi rynktėis tuoki gyvenima būda. Turēm visus gabumus nepasiduoti nuoskauduom, pykčiou, pagiežē i tuo vėituo, pasikliauti dėkingumu i atjauta. Tas dāri veikiejus švėisulēs, katrėi nušveiti kyga šiltuom spalvuom.

Kuoki knygas pagrindėni myntis?

Skaitont knyga pėrma myntis api knygas morāla bova: vėrsmas iš bluoga į gēra. Tačiau su vis didesniu puslapiu atvertimu supratau, ka ne visym lėmta tapti geresnym, jei žmogaus siela tuo nenuor. Tai tor būti pāčia asmeninis pasirinkėms, ka kitėma procesas įsijungtu.

Judont į knygas pābaiga išsileidau mynti, ka knyga yr api emuocijas perdavėma. Kitēp taront, tėik bluogis, tėik gieris gāli užkriesti šalimās esončius. Praktika, o i knygas vėina iš istuoriju, paruodi, ka neigiama energija užkret greičiau nėi gera. Ana plynt kap nenuorėms virusas, net neatsiklaus a gāli prisišlieti. O su gera energija turi ilgiau praktikuoti, ka kits anon priimtu.

Paskutinis žuodis api knyga.

Pats kurinys skaities lingvā, kap juokavau su kitās, tai knyga katra tynk skaityti visym. Iš pėrma žvylgsnia gal i atruoda kažkėik paviršutiniška, bet leidont sau panagrinieti giliau, atsivēr platiesnis i giliesnis suvokėms api tai, kāp nuorās savi apsopti aplinkinēs žmonėm i kon douti anym.

Knyga pamuokonti būti geresne sāvis versija, o jei nesinuories, skaitont susipažynsi kuoks gyvenėms esont surūgeliu. Bet svarbiausia pamuoka – visks yr pakeičiama, kap mes pātis tuo nuorām. Tuo galiejima nieks iš mūsu netor teisis atymti.